Neglobojamas naujokas gali pabėgti iš darbovietės

- Ar darbo keitimas žmogui sukelia didelę įtampą ir kodėl?

Kiekvienas pasikeitimas žmogaus gyvenime sukelia įtampą. Darbo pakeitimas yra vienas iš daugiausiai streso sukeliančių faktorių. Pirmiausia, reikėtų atsižvelgti, kokios yra priežastys, verčiančios keisti darbą. Ar tai naujų galimybių ieškojimas, ar nepasiteisinę lūkesčiai, ar nesutarimai su vadovybe ir pan. Jei darbas keičiamas ieškant naujų galimybių, tobulėjimo, tai gali kilti įtampa, stengiantis maksimaliai panaudoti savo sugebėjimus, stengiantis, kad darbas būtų vertinamas. Pakeitus darbą dėl nepasiteisinusių lūkesčių ar nesutarimo su vadovybe, įtampa gali kilti svarstant ar naujoje įmonėje nepasikartos ta pati situacija, ar „bėgdamas nuo vilko, nebus papuolęs pas mešką“.

- Kaip kolegos/vadovas turėtų padėti naujam darbuotojui prisitaikyti darbovietėje? (Ar privaloma jį pristatyti kolegoms, paaiškinti, kur jis turėtų ieškoti informacijos. O gal naujam darbuotojui turi būti skirtas pagalbininkas, kuris rūpintųsi, kad žmogus kuo greičiau prisitaikytų savo skyriuje)

Mano nuomone, naujam darbuotojui turi būti skiriama tikrai nemažai dėmesio. Pradžioje vadovas turėtų pristatyti kolegoms, aprodyti įmonę, papasakoti apie įmonės veiklos specifiką, darbo principus. Tuomet turėtų būti paskirtas žmogus, į kurį būtų galima kreiptis visais rūpimais klausimais. Tai gali būti skyriaus vadovas, ilgiau dirbantis kolega ar pan. Jei naujas darbuotojas nežinos, kas galėtų jam suteikti informacijos, pradės klausinėti visų, tuomet gali kilti nepasitenkinimas iš kolegų, kad „naujokas trukdo dirbti“. Vadovas turėtų vis pasiteirauti, kaip sekasi dirbti, gal kyla kažkokių nesusipratimų, ar tenkina esama situacija. Praėjus keletui savaičių, reikėtų aptarti praėjusį laikotarpį, kad tiek vadovas, tiek darbuotojas galėtų išsakyti savo nuomonę ir pageidavimus ar pastabas.

- Jei naujas darbuotojas nesulaukia pagalbos, kaip jis turėtų elgtis? Gal jam tiesiog reikėtų kreiptis į tiesioginį vadovą ir pasakyti, kad jam stinga pagalbos, informacijos ir pan.?

Kaip sakoma: „Negėda nežinoti, gėda nenorėti sužinoti“. Jei naujas darbuotojas nesulaukia pagalbos ar paaiškinimų, sunku įsivaizduoti kaip jis galėtų būti naudingas įmonei. Net ir darbuotojui su didele patirtimi atėjusiam į naują įmonę turėtų būti paaiškinama kaip ši įmonė dirba, kokia jos politika, kokiais principais vadovaujasi ir pan. Juk kiekviena įmonė turi savo veiklos ir darbo specifiką. Suprantama, kad darbuotojas su patirtimi lygins savo buvusį darbą su esamuoju, kad bandys pritaikyti darbo metodus, kurie tuomet buvo labai efektyvūs. Naujos idėjos tikrai nėra blogai ir vadovas turėtų į tai atkreipti dėmesį. Svarbiausia, kad atsinešti darbo principai neprieštarautų esamiems.

- Kokios gali būti pasekmės, jei žmogus pasijus paliktas likimo valiai?

Naujai atėjusiam darbuotojui reikėtų skirti daug dėmesio. Dažniausiai yra paaiškinama, ką reikia daryti, bet retai kada pasakoma, kaip tai daryti. Žmogus nežino, kur gali gauti reikiamos informacijos, jaučiasi pasimetęs ir nevertinamas. Įtampa, kuri ir taip didelė, dar labiau išauga ir žmogus pradeda galvoti, kad jis čia nereikalingas, o kitoje vietoje su juo elgtųsi daug geriau. Ir kadangi naujas darbuotojas dar nėra įsipareigojęs įmonei, jis tiesiog gali išeiti ieškodamas supratingumo ir didesnio palaikymo pirmomis darbo savaitėmis.

- Ar įmonėse gaji nuomonė, kad jei žmogus "Išplauks" niekieno nepadedamas, tai įrodys jo tvirtumą ir sugebėjimą dirbti?

Negalėčiau pasakyti, ar tokia nuomonė vyrauja. Manau, kad pastaruoju metu įmonė, stengdamasi susirasti kuo geresnius darbuotojus ir norėdama juos išlaikyti, skiria pakankamai laiko tiek darbuotojo adaptavimui, tiek palaikymui vėliau. Jei naudojama tokia adaptavimo strategija – „išplauks – puiku, neišplauks – nereikalingas“, yra rizika nukentėti tiek finansiškai, tiek laiko atžvilgiu. Manau, kad naujam darbuotojui skirti laiko ir paaiškinti apie jo būsimą darbą, kainuoja visais atžvilgiais mažiau, nes tuomet žmogus greičiau susivoks kaip ir ką jis turi daryti, ar jis pajėgus tai daryti, ar jam reikia papildomos informacijos. Jei suvoks, kad tai ne jam, tiesiog išeis anksčiau ir be nuoskaudų. O įmetus darbuotoją ir stebinti kaip jis „plaukia“ yra rizika susigadinti ir santykius su klientais, ir įmonės įvaizdį.Pačiam žmogui, kuris sugebės „išplaukti“ tai puiki patirtis, tik abejoju ar jis puikiai jausis toliau dirbdamas įmonėje, kurioje nesirūpinama darbuotojais. Juk toks įvaizdis ir atsiranda, kai nuo pat pradžių tu niekam nerūpi.

Kristina Žemaitytė
Projektų vadovė
Publikuota 2006 m. "Verslo žinių" priede "Mano karjera"